Pušys ant kranto. Galvas iškėlę. Žiūri į jūrą.
Pušys — kaip žmonės — laukia laivų.
Ir žuvėdroms pavydi.
Šįryt. Prieš aušrą. Toli. Horizonte. Burės paraudo.
Ir džiugus virpulys nuo galvos ligi kojų nutekėjo pušų kamienais.
Pabudo žuvėdros ir nuklykė tiesiai prie laivo. O laivas vis plaukė ir tolo į svetimą krantą.
O pušys vis laukė, tikėjosi, pyko ir graužės, kad užaugo ant kranto, kur laivai dar lig šiolei nė sykio nebuvo sustoję.