Ant aukšto Nemuno kranto
Užkursim vidurnaktį laužą.
Sėdėsim rimti ir tylūs,
Rankom apglėbę kelius.

Žiūrėsim, kaip kibirkštys kyla
Į aukštą ir gilų dangų –
Brangieji, tai mūsų metai,
Mūs valandos, dienos, minutės.