Kurį laiką kiekvieną sekmadienį vienas žmogus parūpindavo man po rožę į kostiumo atlapą. Kadangi po rožę gaudavau kas sekma­dienį, niekada apie tai nesusimąstydavau. Tai buvo puikus dėmesio ženklas, kurį aš vertinau, bet tai jau buvo įprasta. Tačiau vienas eilinis sekmadienis tapo ypatingu.Kai ėjau iš mišių, prie manęs prisiartino jaunuolis. Jis priėjo tie­siai prie manęs ir tarė: „Sere, ką ketinate daryti su ta rože?" Iš pra­džių nesupratau, ko jis nori, bet vėliau — supratau.
Ar jūs turite galvoje šitą? - paklausiau aš, rodydamas į atlape įsegtą rožę.
Taip sere, - atsakė jis. - Norėčiau jūsų paprašyti jos, jei ketina­te išmesti.