Ruduo. Siela liūdi. Tai nieko, kad saulė pažvelgė dar liūdniau.
Aš atsisėdau ant suolo prie tuščių namų ir žiūrėjau į langus, užkaltus lentomis.
Ir rodės man, kad tasai sodas begalinis.
Jis tęsiasi per visą žemę ir apleistas.

Taip, ruduo. Ir sodas apleistas. Ir medžiai ošia ir verkia.
Ir dangus pilkas pilkas ir toks liūdnas, kaip vien siela tegali liūdėti. Ruduo.